Зачем [Zachem] [Lithuanian translation]

Jos akyse saulėlydis švytėjo,

Visus savo šviesa užtemdė.

Su vienu žvilgsniu į ją

Jis savo protą pametė.

Žiūrėjo į akis ir kalbėjo

Kaip stipriai jis ją mylėjo.

Bet artinsi naktis,

Jis be atsako išėjo.

Kam jai visi šilkai, spalvoti debesys?

Kam visa tai? Kam?

Kam jai visi šilkai, spalvoti debesys?

Kam visa tai? Kam?

Briliantus aukse dovanojo

Ir komplimentais šiukšlino.

Ji gi vis laukė, kad jos širdis pasakys „Taip“.

Kam ji tada apie jausmus pamelavo?

Kam visa tai? Kam?

Kam ji tada apie jausmus pamelavo?

Kam visa tai? Kam?

Kam visa tai? Kam?

Kas pasakys?

Kam visa tai? Kam?

Kas pasakys?

Prie ko šie briliantai, kam auksas?

Ji žiūri į jį,

Bet širdyje šalta.

Jis jaukia jau kuriuos metus, bet „ne“.

Jos žvilgsnyje jis skaito tuštumą kometų,

Jis žiūri, bet ne mato,

Ji nemyli, bet nenori įskaudinti;

Kaip labirintas, kuriame nėra išėjimo.

Sekundė atodūsiui, visas gyvenimas iškvėpime,

Belieka tik kristi žemyn.

Jis medžioklėje - jos širdis (yra) pagrindinis prizas!

Lyg tai pas jį nėra kitų priežasčių,

O pas ją jau nėra kitų vyrų.

Ir šį vakarą jis išeis be nieko;

Jis laisvėje, bet ji kaip nelaisvėje.

Trenksmas krūtinėje, bet jis nejaučia pulso;

Mintys apie meilę, bet ne jokio jausmo.

Jos akyse dega ugnys,

Bet jis nemato jose meilės.

Briliantai ir gėlės jai visai nereikalingi.

Jai nereikalingi jo žodžiai,

Nuo jų tik sukasi galva.

Ir kiekvieną vakarą neskubėdama

Ji eina namo viena.

Kam jai visi šilkai, spalvoti debesys?

Kam visa tai? Kam?

Kam jai visi šilkai, spalvoti debesys?

Kam visa tai? Kam?

Būti kartu su ja - jo svajonė,

Bet jos širdyje tuštumas.

Tegu laikas juda į priekį,

Jo viltis nemirs!

Kam? Kam? Kam? Kam?

Kam jai visi šilkai, spalvoti debesys?

Kam visa tai? Kam?

Kam jai visi šilkai, spalvoti debesys?

Kam visa tai? Kam?

Kam jai visi šilkai, spalvoti debesys?

Kam visa tai? Kam?