Ėmė bėgti, suskambėjo mūsų upeliai,
Ėmė plakti mano širdis vandens ritmu,
Atsivėrė, išsiskleidė pavasario pumpurai;
Saule, išeik, mums šiluma šviesk!
Nusimovė (nuo savęs) pūgingos žiemos drabužius,
Apsipuošė drabužiais naujo, raudono pavasario,
Žali medžiai, vėl naktis trumpa;
Ankstyva aušra, pabudink mane!
Tu bėk, bėk surast mane kur tie kraštai,
Vaivorykštė nurodys kur aš lauksiu tavęs, na na na...
Tu ateik arčiau, arčiau, aš sukuždėsiu vis girdimai
„Aš tavo“...
Ėmė šilti, degti širdis ugnim,
Užsisuko galva nuo minčių apie jį,
Maloniu ilgesiu kamuojasi mano siela;
Pražydo žemė, mums pavasaris atėjo.
Tu bėk, bėk surast mane kur tie kraštai,
Vaivorykštė nurodys kur aš lauksiu tavęs, na na na...
Tu ateik arčiau, arčiau, aš sukuždėsiu vis girdimai
„Aš tavo“...