Kai jis atsikėlė ryte, kuris buvo jo paskutiniu,
Švietė Saulė ir paukščiai garsiai čiulbėjo.
Troškimų banga užplūdo viršum jo
Ir lipnioji rasa padengė odą.
Pro venos mėlynumo dangų nutekėjo plati ašara
Tamsūs vandenys išsipylė ant jo
Nežinoma jėga pakilo giliai jo viduje,
Ir po akimirkos jam viskas tapo aišku,
Jog niekas nebebus daugiau taip, kaip vakar.
Kai angelai nekenčia
Krenta jie lyg akmenys iš dangaus
Kai angelai nekenčia
Skrenda jie lyg tamsūs paukščiai į pasaulį
Kai angelai nekenčiai
Jie nusileidžia it juodi šešėliai, kurie mus kankina,
Ir atkeršyja
Žmonėms, kurie buvo puolę kaip ir jie.
Kai jis iškeliavo ir paliko viską už savęs,
Jo žingsniai buvo lengvi ir plunksna, laisvi.
Po apsiausti nešė jis šaltą juodą plieną,
Jis tyliai nusijuokė bei niūniavo tuo pačiu
Jo ranka suteikė septyniems žmonėms greitą mirtį
Kol jį patį kulka pargriovė
Kas jį pažinojo, sakė jog tai buvo neįprasta,
Mat laimingesnio jo niekada nematė.
Angelo švytėjimas buvo pastebimas aplink jį.
Kai angelai nekenčia
Krenta jie lyg akmenys iš dangaus
Kai angelai nekenčia
Skrenda jie lyg tamsūs paukščiai į pasaulį
Kai angelai nekenčiai
Jie nusileidžia it juodi šešėliai, kurie mus kankina,
Ir atkeršyja
Žmonėms, kurie buvo puolę kaip ir jie.