Nuo aukso kranto, per septynias jūras
Aš keliauju, toli toli
Bet dabar atrodo, jog aš sau - nepažįstamas
Ir viskas ką aš darau - tai ne aš o kažkas kitas
Aš užmerkiu akis ir galvoju apie namus
Dar vienas miestas praplaukia nakty
Ar nejuokinga? Niekad nieko nepasiilgsti tol kol tai nedingsta
Ir mano širdis ten kažkur, ten ir liks iki mano mirties dienos
Taigi suprask:
Neeikvok laiko beieškant tų iššvaistytų metų
Atsisuk ir stovėk tvirtai
Ir suprask, kad gyveni auksinius metus
Turiu per daug laiko, tu vis mano mintyse
Neina nugalėt šito skausmo lengvai
Kai negali surasti žodžių, sunku ištverti dar vieną dieną
Ir aš noriu šaukt/verkt ir iškelt rankas į dangų