Kai buvau vos septyniolikos
Galvoje buvo krūva žvilgančių svajonių
Širdis šaukdavo ir aš mielai jai paklusdavau
Būnant dvidešimt vienerių, pasaulis priklausė man
Aš buvau tavo, o tu buvai dieviška
Ir anuomet niekas daugiau mums nerūpėjo
Aš netikiu likimu
Aš netikiu meile
Netikiu, kad kada nors pakaks bet ko...
Žmogau, būtum tu tik matęs mus
Pakeliui į Venerą
Žengdami Paukščių Taku
Tai buvo nieko sau dienelė, o-ho-ho...
Žengdami padebesiais
Mes elgėmės tarsi būtume nenugalimieji
Mergyt, mes žengėm savuoju keliu
Tad ką tu į tai? Ei ei.
Laikui bėgant, realybė
Sugriauna tavo viltį ir orumą
Nebelieka nieko, tik šešėliai ant sienos
Bet tu atminki, kas esi
Kur pabuvojai kol pasiekei, ką turi dabar
Ir niekuomet niekam neleisk regėti tave parpuolus
Aš netikiu stebuklais
Aš netikiu tiesa
Netikiu, kad kas nors gali atgaivinti tavo jaunystę
Žmogau, būtum tu tik matęs mus
Pakeliui į Venerą
Žengdami Paukščių Taku
Tai buvo nieko sau dienelė, o-ho-ho...
Žengdami padebesiais
Mes elgėmės tarsi būtume nenugalimieji
Mergyt, mes žengėm savuoju keliu
Tad ką tu į tai? Ei ei.
Žmogau, būtum tu tik matęs mus
Pakeliui į Venerą
Žengdami Paukščių Taku
Tai buvo nieko sau dienelė, o-ho-ho...
Žengdami padebesiais
Mes elgėmės tarsi būtume nenugalimieji
Mergyt, mes žengėm savuoju keliu
Tad ką tu į tai? Ei ei.