Ji buvo graži ir jauna,
Tokia skaisti, lyg rasos lašas.
Jos siela persiejo stygomis,
Ji tikėjo ženklais ir sapnais.
Jos akyse skendo daug kas,
Akmeniu žemyn juos tempė, ligi dugno.
Mušėsi dėl jos demonai ir dievai, bet
Nepasiekiama ji liko.
O jos širdis - „tuk, tuk, tuk“ - plaka greičiau,
Kuomet ji tik pagalvoja apie jį.
Juk taip norėjo „stop, stop, stop“ pasakyti sau,
Savo jausmus paslėpti už spynos.
O jos širdis - „tuk, tuk, tuk“ - plaka greičiau,
Kuomet jis tik žiūri jai į akis.
Jau bejėgė „stop, stop, stop“ pasakyti sau,
Ji nesugrįžtamai įsimylėjusi.
Atrodė, kad sudėti visi taškai ir
Kad scenarijus seniai parašytas,
Kol jos dangiško grožio akyse
Neusižiebė meilė ryškia šviesa...
O jos širdis - „tuk, tuk, tuk“ - plaka greičiau,
Kuomet jis tik žiūri jai į akis.
Jau bejėgė „stop, stop, stop“ pasakyti sau,
Ji nesugrįžtamai įsimylėjusi.
Širdis vargu ar apgaus,
Ir kaio ji besistengtų žaisti su lemtim slėpynių,
Pralaimėjo ir neišsilaikė!
Naktys bemiegės,
Mintys apie jį;
Viską pasaulyje pamiršt ir atiduot, kad tiktai būti su juo dviese.
Tai meilė tikrai!
Ji pasidavė be mūšio,
Suplėšus į šimtus dalelių visus scenarijus, visus savo vaidmenis,
Nepasakys „stop“, nesugebės.
Dreba: šiurpuliukai odoj.
Paliks melus praeityje, kas taptų artimesmė tam, kuris brangesnis!
Ir nakties tyloje, po dangum ir žvaigždėm
Jausmai atpažįstami, taps viskas paprasta ir,
Kaio niekas kitas, jis taip reikalingas jai.
Vilioja ją prie savęs, kaip milijonas ugnių.
Ir mėnulio šviesoj, likus vienais -
Suprastama, be žodžių - jie įsimylėję.
Ir šėšėlių šokyje, rankų rezginyje;
O jos krūtinėje vis tas pats garsas...
O jos širdis - „tuk, tuk, tuk“ - plaka greičiau,
Kuomet ji tik pagalvoja apie jį.
Juk taip norėjo „stop, stop, stop“ pasakyti sau,
Savo jausmus paslėpti už spynos.
O jos širdis - „tuk, tuk, tuk“ - plaka greičiau,
Kuomet jis tik žiūri jai į akis.
Jau bejėgė „stop, stop, stop“ pasakyti sau,
Ji nesugrįžtamai įsimylėjusi.