Jis laukė jos visą amžinybę, seną arbatinuką virtuvėje įjungė.
Jis laukė, atidėjęs begalybę, paruošė nuo širdies raktus.
Ji pas jį taip skubinosi: virš šimto trečiuoju,
Ten viskas labai greitai įvyko, posūkio nepastebėjo.
Aš tave rasiu, tu manęs ieškok; mieloji mylimoji, tiktai netylėk.
Aš tave rasiu, tu manęs ieškok; mielasis mano, mylimasis mano,
Tiktai netylėk, tikrai netylėk.
Jam kažkieno balsas pavargęs apie ją, apie mylimąją,
Apie tai, kad įvyksta gyvenime nepataisomi dalykai.
Langas taip lengvai atsivėrė - skersgatvis toli apačioje,
Po juo širdis miesto daužėsi; ir jis tiesiog nuėjo pas ją.
Aš tave rasiu, tu manęs ieškok; mieloji mylimoji, tiktai netylėk.
Aš tave rasiu, tu manęs ieškok; mielasis mano, mylimasis mano,
Tiktai netylėk, tikrai netylėk.
Jis gyveno, jog ja susišildytų ir nematė lemties kitos;
Jog taptų puse širdies jai, jai vienintelei...