Visi lapai nuo dosniojo medžio nukrito,
Jokio pavėsio neliko, po kuriuo galėčiau nušliaužti.
Turiu randus padarytus kišeniniu peiliu
Juo išraižei savo širdį man.
Jei viskas ko tu norėjai - meilė,
Tuomet kodėl mane dar ir išnaudoji?
Palik mane, pasistatyk laivą ir išplauk.
O aš norėjau tik būti tavo dosniuoju medžiu,
Po kuriuo įsikurtume, pasistatytume namą ir padaryčiau tave laiminga.
Guliu nakties mirtyje (tyloje) ir svarstau,
Tarp kokių skirtingų pusių tu esi.
Ir liūdna, kad gulėdama jo lovoje,
Tu jautiesi tuščia, todėl grįžk pas mane.
Jei viskas ko tu norėjai - meilė,
Tuomet kodėl mane dar ir išnaudoji?
Palik mane, pasistatyk laivą ir išplauk.
O aš norėjau tik būti tavo dosniuoju medžiu,
Po kuriuo įsikurtume, pasistatytume namą ir padaryčiau tave laiminga.
Ir aš matau ilgą liniją,
Kuri prasideda sudaužytomis širdimis nuo tavo užnugario
Ir veda tave iki pas manęs,
Pas vienintelį liūdną ir vienišą kvailį,
Kuriam nieko neliko, tik parodyti savo nuogas šaknis. Ah
Jei viskas ko tu norėjai - meilė,
Tuomet kodėl mane dar ir išnaudoji?
Palik mane, pasistatyk laivą ir išplauk.
O aš norėjau tik būti tavo dosniuoju medžiu,
Po kuriuo įsikurtume, pasistatytume namą ir padaryčiau tave laiminga.