Vandenye užlieja šviesa
Ji man šaukia
Ir nežinia, kur pabaiga
O dvejones aš paleikau toli jos jau praetiy
Likau viena
Prieš nežinią
Kad ir kur einu, kad ir kur žvelgiu
Aš pasukt atgal jau nebegalju
Ir ta nežinia įkvepia mane
Man ji nebaisi
Šviesa tviska vėl vandeny
Ji kviečia
Ir aš jaučiu, kad tai galiu
Ne mėnulis danguj, mane įkvepia vėjas
Ir aš žinau
Plaukiu aš jau!