Akmeninė ledi, ledinė pasaka;
Vietoje širdies - akmuo, vietoje jausmo - kaukė;
Ir kas, skaudu vis vien.
Vieniša kate, laisvu laukiniu žvėrimi;
Niekada neverkia, niekuo netiki;
Ir kas, skaudu vis vien.
Vienatvė - niekšas, vienatvė - nuobodybė,
Aš nejaučiu širdies, aš nejaučiu rankos.
Aš pati taip nusprendžiau, tyla man draugė,
Geriau aš nusidėčiau, vienatvė - kankynė.
Tu aistros glėbiuose, tramdydamas liūtę,
Žinok, kad ji nori, nori nusilenkti,
Tau pralaimėti žaidime.
Veržiasi ji į narvą jausmų ir troškimų.
Nusibodo šalti karalystėje lūkesčių.
Vienu tapk jos likimu.
Vienatvė - niekšas, vienatvė - nuobodybė,
Aš nejaučiu širdies, aš nejaučiu rankos.
Aš pati taip nusprendžiau, tyla man draugė,
Geriau aš nusidėčiau, vienatvė - kankynė.
Vienatvė - kalė.
Aš gi pati duris užvėriau,
Aš savimi patenkinta.
Nuo ko gi taip blogai?
Nuo ko gi taip skaudu?
Vienatvė - niekšas, vienatvė - nuobodybė,
Aš nejaučiu širdies, aš nejaučiu rankos.
Aš pati taip nusprendžiau, tyla man draugė,
Geriau aš nusidėčiau, vienatvė - kankynė.