Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų:
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas:
Ar meilė tai ? Ar šiaip sau draugiškumas ?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido;
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas:
Ar meilė tai ? Ar šiaip tik draugiškumas ?
Kentėjau ? Taip. Bet negalvojau, rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia, ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas:
Kas atvedė cia ? Meilė ? Draugiškumas ?
As dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
I pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas:
Ar mėile tai ? Ar vien tik draugiškumas ?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rods, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas:
Gal meilė ir yra tas draugiškumas ?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Net keista man, nesuprantu kažkur:
Iš kur tos mintys ? Rimai tie iš kur ?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas:
Kuždėjo meilė tai ? Ar draugiškumas ?