Minios žmonių, gimusių akmeniniuose blokuose -
Apie ką svajojo jau nepamena.
Kai viltis visus paverčia beviltiškais,
Šis jausmas man toks pažįstamas.
Žinok, niekad nevėlu šiame gyvenime
Pasiųsti viską velniop, pradėt iš naujo!
Tiesiog davaj pakelkim rankas tiesiog į orą
Ir apsimeskim tarsi skrendame.
Nesvarbu man jau viskas, tai kas buvo tokiu kadaise -
Žmonės, namai tapo, kaip dėžės.
Nesvarbu, man jau... Aš dėjau, aš viską supratau su jumis -
Laimę visa jėga stumti Žemėn kojomis.
Aš maniau pagaliau užčiuopiau,
Ir aš beveik pamačiau akimis!
Aš nuoširdžiai patikėjau stebuklu -
Kad šis pasiutęs pasaulis būna geru...
Bet tai tebuvo tik mazgas iliuzijų,
Nutaikytų tiesiai į jausmus!
Tada man tapo nusispjaut, kas nutiks,
Ir šokti norėjos be proto!
Nesvarbu man jau viskas, tai kas buvo tokiu kadaise -
Žmonės, namai tapo, kaip dėžės.
Nesvarbu, man jau... Aš dėjau, aš viską supratau su jumis -
Laimę visa jėga stumti Žemėn kojomis.
Ir metai prabėga atspindy
Neįdomių langų, skurdžių trulikų.
Tu prisiminsi vaikystėje kažkuo norėjai būti,
Ir kuo iš tikrųjų tapome mes...
Žinok, niekad nevėlu šiame gyvenime
Pasiųsti viską velniop, pradėt iš naujo!
Tiesiog davaj pakelkim rankas tiesiog į orą
Ir apsimeskim tarsi skrendame.
Nesvarbu... Nebus viskas, kas buvo tokiu kadaise, -
Žmonės, namai tapo tokie trumpi trumpi, nesvarbu...
Nesvarbu, man jau... Aš dėjau, aš viską supratau su jumis -
Laimę visa jėga stumti Žemėn kojomis.
Laimę visa jėga stumti Žemėn kojomis!
Laimę visa jėga stumti Žemėn kojomis!
Laimę visa jėga stumti Žemėn kojomis!