Aš nustebau tave išvydusi ten, gale alėjos,
Aš nebemyliu tavęs, ir, visgi, koks gi tu gražus.
Aš pasikeičiau, tu suaugai ir tapai dar labiau drąsesnis.
Tu priartėjai kaip herojus
Nebyliuose ir juodai baltuose filmuose,
Ir širdis daužėsi dėl to taip stipriai.
Netikėk manimi daugiau,
Netikėk manimi daugiau.
Puikiau, negu buvo,
Jau būti negali.
Netikėk manimi daugiau.
Atplėšdamas voką
Atleisk man dėl mano atsakymo -
Ir, vis dėl to, „ne“.
Atsakymai tokie gi į tavo tokius gi pat klausimus,
Bet tu toks švelnus, jog aš pasakyčiau „taip“ jau tikriausiai.
Tu neišvengiamas, tavo apkabinimai kaip plieniniai lynai.
Tu priartėjai kaip rūkas,
Ir debesys praplaukė žemai,
Ir tavo lūpos nuo manęs taip arti.
Netikėk manimi daugiau,
Netikėk manimi daugiau.
Puikiau, negu buvo,
Jau būti negali.
Netikėk manimi daugiau.
Atplėšdamas voką
Atleisk man dėl mano atsakymo.
Netikėk manimi daugiau,
Netikėk manimi daugiau.
Puikiau, negu buvo,
Jau būti negali.
Netikėk manimi daugiau.
Atplėšdamas voką
Atleisk man dėl mano atsakymo -
Ir, vis dėl to, „ne“.