Tu - neteisėta teisė į galimybę,
Tu - neišpainiotas siūlas aplinkui šilumą.
Tave neša vėjo srautu palei sudaužytus
Arba kvėpuojančius stiklus nuo svetimų langų.
O aš ne kartą tau apie tai kartojau,
Aš kentėjau, aš ieškojau tylos.
Bet dangus garsesnis, nei tada man pasirodė,
Ir aš likau klausytis pasakos atmerktomis akimis.
Nepertrauk manęs muzika lapų,
Neskriausk manęs, tu pernelyg arti.
Nepertrauk manęs muzika laimės,
Neskriausk manęs, tu pernelyg arti, tu pernelyg arti.
Tu pasimetei* tarp dangaus ir saulėlydžio
Ir neprisiliesi daugiau iki pavasario žemės.
Tu ieškai tų kelių, kurie nepažymėti žemėlapyje
Ir lauki, kuomet tau prisisapnuos iš naujo sapnai.
Ir tu - atsakymas tos neįmintos mįslės,
Ir tu - klausimas; tu iš naujo kankini save.
Tegul tik ten, dugne didžiulio vandenyno,
Tu galėtum rasti amžiną naktį be dienos.
Nepertrauk manęs muzika lapų,
Neskriausk manęs, tu pernelyg arti.
Nepertrauk manęs muzika laimės,
Neskriausk manęs, tu pernelyg arti, tu pernelyg arti.
Mes stebiname vienas kitą, mes dovanojame šypsenas,
Dievas mums atleidžia mūsų klaidas.
Kai kada mus veda, kai kada paleidžia,
Bet mes ne vieni, mes tiesiog patys sprendžiame:
Ar drabužiuose bėgti, verkti ar meluoti,
Kristi, skristi, kažko ieškoti.
Viskas tavo rankose, galima rinktis -
Tylėti ar rėkti.
Nepertrauk manęs muzika lapų,
Neskriausk manęs, tu pernelyg arti.
Nepertrauk manęs muzika laimės,
Neskriausk manęs, tu pernelyg arti, tu pernelyg arti.