Jei tu būtum Mona Liza,
Tu kabėtumei Luvre,
Kiekvienas galėtų pamatyt tave,
Tu negalėtum pajudėti.
Atrodo man, [kad] tai - kas tu esi:
Retas ir neįkainojamas meno kūrinys.
Liksiu už tavo aksominės virvės,
Bet aš neatsisakysiu visos vilties.
Ir aš kaip tik prie tavęs,
Lyg vagis naktyje
Aš stoviu priešais šedevro.
Ir aš negaliu pasakyti kodėl
Skauda labai
Mylėti šedevrą;
Nes po visko
Nieko nėra nesugriaunamo.
Nuo akimirkos, kuomet aš pirmiausiai išvydau tave,
Visa tamsa pavirto šviesa,
Impresionistiniu paveikslu,
Siaurom dalelėm šviesos.
Atrodė man, [kad] tai - kas tu esi,
„Žiūrėk, bet, prašau, neliesti manęs“ tipas.
Ir, nuoširdžiai, tai negali būt linksma
Visada būti išrinktąja.
Ir aš kaip tik prie tavęs,
Lyg vagis naktyje
Aš stoviu priešais šedevro.
Ir aš negaliu pasakyti kodėl
Skauda labai
Mylėti šedevrą;
Nes po visko
Nieko nėra nesugriaunamo.
Nieko nėra nesugriaunamo.
Nieko nėra nesugriaunamo.
Nieko nėra nesugriaunamo.
Ir aš kaip tik prie tavęs,
Lyg vagis naktyje
Aš stoviu priešais šedevro.
Ir aš negaliu pasakyti kodėl
Skauda labai
Mylėti šedevrą.
Ir aš kaip tik prie tavęs,
Lyg vagis naktyje
Aš stoviu priešais šedevro.
Ir aš negaliu pasakyti kodėl
Skauda labai
Mylėti šedevrą;
Nes po visko
Nieko nėra nesugriaunamo.
Nes po visko
Nieko nėra nesugriaunamo.