Mirgančiais aukštais, viršun ant stogo,
Ko gero, tu gyvas, bet negirdžiu juoko.
Ankštame pasaulyje užstrigome, į taktą tylėjome,
Mus išvarė, keturiasdešimt penkioms
Minutėms kūnas skaudėjo, kaip norėjo,
Bet negalėjo tau pasakyti.
Du skirtingi karai galvoje
Du skirtingi pavasariai, viena žiema,
Dvi plonos stygos rankovėje,
Pasiekę dugną - išprotėsime.
Vis šilčiau, bet mes nematome -
Dingome kare, jokiuose kituose įvykiuose.
Suplėšyti trosai-lynai, mes granatos,
Ten dešimtame - tik penkios
Sekundės buvo sutarta - praskrido...
Žinau, prarandu tave vėl.