... Iusiurandum patri datum usque ad hanc diem ita servavi...
Annibal
I
Kam nutolsti, Šešėli, sunėręs rankas ant šarvo?
Fakelas gruzda prie kelių, kibirkštis blaško vėjas,
Kardas žaliuoja lauruos, vaškas ant plieno varva,
Sakalas plazda, o žirgas žengia tarsi šokėjas.
— Lengvos vėliavos plazda, vienos kitas pridengia,
Tarsi klajojančių armijų šėtros mirga padangėj.
Rauda, springsta trimitai, o karo ženklai iš aukščio
Lenkiasi tavo šlovei ir plaukia, sparnus nuleidę,
Tarsi perverti ietim juodi drakonai ir paukščiai,
Tarsi gausingi žygiai, kurių tavo ietys geidė...
II
Štai gedėtojos eina: vienos į dangų kelia
Pėdus, kuriuos įtūžus vėtra plėšia iš rankų,
Kitos, nuvargintos verksmo, į kiaukutus ašaras renka,
Trečios tarytum ieško prieš amžius išgrįsto kelio...
O ketvirtoji sustojus ąsotį bloškia po kojų,
Ir pritardamas raudai sudužęs molis vaitoja.
III
Daužo kariai kirvius, mėlynus tarsi dangūs,
Daužo tarnai skydus, rudus nelyginant ugnys,
Tarp žemumos ir skliauto ritasi dūmų bangos,
Ir didelė vėliava dunkso virš debesų bedugnės...
IV
Žengia tarpeklin, skęsta... ir vėl juos atranda mėnuo,
Vėl juoduoja padangė... vėl šalta ir išbalus
Žvaigždė negali nukristi ir plieskia į iečių sieną...
Tarsi vilnis nutyla ir vėl sugriaudžia choralas...
V
Tolin — tolin ― kur tyko juodos praviros žiotys,
Ligi bedugnio kapo, tikrosios mūsų gimtinės.
Tos ribos neįveikia mirtingas žygis ir žodis,
Ten paraginsim žirgą ― ietim, tarsi pentinais...
VI
Ir eisena plauks į miestus, kuriuos letargas užbūrė,
Urnos bels į vartus, kirviai žvangės už durų,
Kol mirties drobules nusiplėš nubudusios tautos
Ir trimitų gausme sugrius Jerichono mūrai.