Įžiebti visas žvaigždes danguj galėjau
Ir nušvitusi iškart būtų migla.
Bet suvokiau - tau juk to nereikia...
Šnabždėjo vėjas tyliai lapija,
Paprastas motyvas, įkurdinęs ramybę.
Suvokti tave pakako man žvilgsnio.
Tavęs užteko man
Savo rudens sapne;
Dabar bėk.
Bėk, pasivyk saulėlydį;
O, pavargsi, pastovėk su manim.
Bėk, ir pasitik aušrą,
Atsisveikinęs su mėnuliu. Bėk...
Pamiršt tave, žinoma, galėjau,
Sau visas žvaigžes įžiebiau,
Bet suvokiau, kad man juk to nereikia...
Aš dainą vėjo dainuot nenoriu,
Geriau su juo pas tave nuskrisiu,
Sudegsiu pati; aš žinau, ko reiki.
Tavęs užteko man
Savo rudens sapne;
Dabar bėk.
Bėk, pasivyk saulėlydį;
O, pavargsi, pastovėk su manim.
Bėk, ir pasitik aušrą,
Atsisveikinęs su mėnuliu. (2x)