Turėjau brangų draugą
Jaučiau jį arčiau nei savo paties kvėpavimą
Jis pripildė savo svajones fortepijono ir gitarų melodijomis, ir jis mylėjo muziką labiau nei tikrovę
O, tose praėjusiose dienose rožinė šypsena, kurią jis man siuntė nuo scenos, eidamas menkai pažįstamu keliu.
Aš vis dar pasiilgstu tų dienų, nes tada aš dar nežinojau, kad meilė ir aistra gali virsti nuodais
Atsiskyrėliškumas – tai genialumo šešėlis
Jo širdis dega ir jis vis pripildo savo stiklinę vėl ir vėl
Net kai nerimavau negalėjau nieko pasakyti, tik stebėjau kaip jis išnyksta “Paslėptam kely”
Mano nuodėmės gilesnės nei žaizdos, kurias palikai, kai išėjai, jei jos būtų lietus, mano širdyje vyrautų musonas
Aš siaubingai tavęs pasiilgau, to, kuris vaikėsi dalėlės neapčiuopiamų svajonių, sėdėdamas ant tuščios scenos krašto
Be žodžių, kad tave mylėjau ar žodžių, kad tavęs pasiilgau, žodžių, kad buvau dėkingas
Aš žiūrėjau į tave
Be žodžių kad tave mylėjau ar žodžių, kad buvau dėkingas
(Dabar) sakau, atsiprašau
Turėjau brangų draugą
Jaučiau jį arčiau nei savo paties kvėpavimą
Jis pripildė savo svajones fortepijono ir gitarų melodijomis, ir jis mylėjo muziką labiau nei tikrovę
Dainuodamas švelniai, atsakydamas tyliems tamsos kvietimams su šypsena
Jis pasitikėjo muzika savo šiurkščiu balsu ir kentė vienatvės agoniją
Mano meile, prašau lik su manimi amžiams kaip muzika, kaip lietus
Tu švytėjai kaip gatvės žibintas tamsioje alėjoje niūrioj aušroj
Tavo pavargęs balsas kupinas nusiskundimų prieš pasaulį
Tu, kuris išnykai kaip garuojantis vanduo lyginant su “Akvareliniu lietingos dienos paveikslu”
Jei tu vis dar čia, nusišypsok man
Duok man paskutinę šypseną, kad ji neišnyktų lėtai ir ilgesingai.
Be žodžių, kad tave mylėjau ar žodžių, kad tavęs pasiilgau, žodžių, kad buvau dėkingas
Aš žiūrėjau į tave
Be žodžių kad tave mylėjau ar žodžių, kad buvau dėkingas
(Dabar) sakau, atsiprašau
(Ei, atsiprašau) Kaip mažas paukštelis, paliktas dangaus, silpnai, bet amžinai plasnojantis sparnais berniuko delne
Ar mes taip gyvensim amžinai?
Kaip mažas paukštelis, paliktas dangaus, silpnai, bet amžinai plasnojantis sparnais berniuko delne
Ar mes taip gyvensim amžinai?
Be žodžių, kad tave mylėjau ar žodžių, kad tavęs pasiilgau, žodžių, kad buvau dėkingas
Aš žiūrėjau į tave
Be žodžių kad tave mylėjau ar žodžių, kad buvau dėkingas
(Dabar) sakau, atsiprašau